2008-09-26
Šalčininkų r. Dieveniškių „Ryto“ vidurinė mokykla
Penktadienį, rugsėjo 26-ąją, mokykloje paminėta Tarptautinė Europos kalbų diena. 5-12 klasėms vesta pamoka apie kalbų mokymąsi ir tarpkultūrinės kompetencijos įgijimą projektinėje veikloje, įrengtos vaizdalentės su jaunimo mainų įspūdžiais, o ilgosios pertraukos metu mokyklos foje demonstruoti projekto „Žaliuokime!“ video įrašai ir skaidrės.
Trečios pamokos metu „Žaliuokime!“ dalyviai dalijosi patyrimu projektaujant vasarą Norviliškėse ir Dieveniškių regioniniame parke su artimo užsienio – Lenkijos – partneriais.
Dvyliktokas Arnoldas įsitikinęs, kad kuo daugiau kalbų moki, tuo laisviau jautiesi pasaulyje. Gali ne tik susižinoti ir susikalbėti keliaudamas, susivokti ieškodamas informacijos, bet būtent kalbos įrankiais atskleisti jausmus, nuomones, mintis ir taip suartėti su kitos tautybės piliečiais iš svetur. „Kalba – pats reikalingiausias įrankis, ji kaip kasdieninė vaistinėlė turi būti paruošta įvairioms gyvenimo situacijoms“ – teigia Arnoldas. Ir juo reikia tikėti, nes kalba remdamasis savo patirtimi – yra Lietuvos ir Lenkijos jaunimo mainų fondo projekto „Žaliuokime!“ vykdytojas.
Arvydas ir Paulius pristatė pagrindinius mainų iniciatyvos etapus ir principus.
„Dviejų šalių –Lietuvos ir Lenkijos – susitarimu įkurtas Jaunimo mainų fondas (jo veiklą koordinuoja Jaunimo reikalų departamentas prie Socialinių reikalų ir darbo ministerijos), finansavo mūsų sumanymą – projektą „Žaliuokime!“ (projekto sąmata – daugiau kaip 42 tūkstančiai litų!). Norėjome praktiškai tęsti integruoto ekologinio ir anglų kabos projekto „Be Green on St.Patrick‘s Day’2008” idėjas, nes rūpi gelbėti Dieveniškių parką nuo savavališkų savartynų ir šiukšliaviečių“ – aiškino mokytojų ir mokinių būriui Arvydas. „Mintis drauge su bendraamžiais lenkais nuveikti vieną kitą švarinimo darbelį atrodė patraukli“, - tęsė vienoliktokas - „Be to, viliojo 10 parų pažinčių ir draugystės su Seinų licėjaus merginomis ir vaikinais. Projekte dalyvavo po penkiolika įvairaus amžiaus jaunuolių ir po keturias vadoves iš abiejų šalių. Linksmai leidome laiką – daugybė grupės telkimo užduočių, muzikos, šokių, dainų, kino vakarų, aplinkošvaros akcijos, iškylos, ekskursija ir Trakus, žygis – nebuvo kada nuobodžiauti.“ Arvydas prisiminė, kad pradžia buvo kebli, pavyzdžiui, pirmosios dienos užduotis „sukonstruoti monstrą“ tapo nepaprastai sudėtinga - sunku išsiaiškinti ir susitarti, kai trūksta žodžių. O jei dar droviesi, susikaustai prieš nepažįstamuosius, įsijungia visokie „ką pagalvos, kaip aš čia atrodau“ ir pan. Stabdė kalbos barjeras. Teko aiškintis trim kalbom – anglų, lietuvių ir lenkų, prisitaikyti prie ritmo „kalbu, lukteliu kol išvers, tuomet vėl kalbu arba klausausi, laukiu kol išvers ir t.t.“. Vėliau dalyviai suvokė, kad susikalbėti trukdo ir požiūrių skirtumai, ir asmeninė patirtis. „Galiausiai susiderinom ir buvo smagu,“- teigė vaikinas.
Prisiminimais ir apibendrinimais dalijosi ir vienuoliktokas Paulius.
„Visa projekto veikla vyko Norviliškių pilyje, joje ir svečių namuose gyvenome, maitinomės, patys organizavome kultūrų mainų vakarus, laisvalaikų. Aprodėme svečiams įžymiausias Istorino regioninio parko vietas, supažindinome su Lietuvos valstybės istorija Trakų pilies muziejuje, o ekologines idėjas praktiškai patikrinome švaros akcijomis prie Gaujos mokomojo tako ir Dieveniškių miško trikampio pakelėse. Ekologiško stovyklavimo taisykles kūrėme ir jų laikėmės žygyje prie Gaujos, kraštovaizdžio draustinio teritorijoje“. Vaikinas pabrėžė, kad susikalbėti ir susidraugauti lietuvių ir lenkų jaunimui padėjo būtent supratimas, kad norint bet ką nuveikti, reikia, pirma, kalbėtis, tartis, išgirsti, išklausyti, priimti kitokią nuomonę, t.y.susitarti. Antra, reikia susitarimų laikytis. Trečia, tačiau ne mažiau svarbu, reikia išsikalbėti: išlieti jausmus, išsakyti įvairiausius pamąstymus.
Paulius prisiminė, kad projekto „Žaliuokime!“ sėkmė rūpėjo tiek Fondui, tiek Dieveniškių krašto institucijoms ir žmonėms, atstovaujantiems girininkiją, Istorinio regioninio parko direkciją, pasienio užkardą, „Ryto“ vidurinės administraciją, seniūniją. Pavyzdžiui, miškininkai pasirūpino šiukšlių maišais ir darbinėmis pirštinėmis, o seniūniečiai ir komunalininkai - atliekų išvežimu, parko darbuotojai lydėjo po vietovę ir pateikė istorijos ir kultūros faktus lenkų ir lietuvių kalbomis, parinko vietą švarinimo akcijai, parengė krepšelius suvenyrų, o pasieniečiai derino žygio maršrutus ir užtikrino saugumą iškylos metu kraštinėje pasienio zonoje.“Ryto“ direktorę jaudino stovyklautojų savijauta ir nuotaika, ji ir skambino, ir lankėsi. „Mūsų globėjai ir draugai“ – taip stovyklavimo Norviliškėse metu į svečius užsukusius Lenkijos - Lietuvos jaunimo mainų fondo atstovus iš abiejų šalių pavadino Paulius, - „Jie ilgokai pasisvečiavo, kalbino mus visus, ir lenkiukus ir lietuviukus, stebėjo užsiėmimus ir dalyvavo veikloje – matėsi, kad jiems įdomu ir kad jie džiaugiasi, matydami, kaip šauniai mums sekasi!“
Ir Paulius, ir Arvydas neslėpė šiltų jausmų, kalbėdami, kaip sunku buvo skirtis su partneriais projektui pasibaigus. „Labai artimai susidraugavome“ – dūsavo jie.
Į klausimą, ar verta tęsti mainų patirtį, Marjanas ir Lika, vienuoliktokai, vienareikšmiškai atsakė „Taip“. Jie vardino, ko patys ir jų bendražygiai išmoko: susikalbėti, susitarti, veikti išvien,išreikšti jausmus ir mintis, pasakyti savo nuomonę, laikytis susitarimų, linksmintis lenkų kalbos, lenkiškų papročių ir t.t.
Projekto koordinatorė Ilona Šedienė kiekvienam „Žaliuokime!“ dalyviui įteikė padėkos raštus ir po kelias nuotraukas, įamžinusias įspūdžius. Ypatingai mokytoja gyrė Rūtą Česiulytę, antrają lietuviškosios grupės vadovę, kuri būdama dar tik vienuoliktokė, gebėjo parengti paraišką projektų konkursui, o mainų metu sėkmingai valdė jaunimo veiklą. Pati Rūta panorėjo pasidalinti savo patirtimi. „Buvo sudėtinga, ypač pradžioje, kol jaunimas - tiek savi, tiek lenkaičiai - suvokė, jog neesu šniukštinėtoja ir šnipinėtoja, o viena jų. Dvigubas – dalyvio ir vadovo – vaidmuo pradžioje vargino, kad ir tas nuolatinis bėgiojimas tarp pilies ir svečių namų. Bet kai išaiškėjo ir įsitvirtino lygiaverčio ir neformalaus bendravimo principas, privalomas ir vadovams ir dalyviams, visi pasitikėjom vienas kitu. Tuo, ką išgyvenau tada, dabar labai džiaugiuosi.“
Rūta su bendražyge Ieva paragino mokyklos jaunimą tęsti jų darbus. „Mes jau dvyliktokai, mokykloje trumpai beužsibūsim, o ir laisvalaikio mažiau turėsim. Imkitės planuoti ir vykdyti tolimesnius projektus, juose gaunama patirtis svarbi ir įspūdinga“, - kalbėjo merginos. - „Tarptautiniai projektai duoda tarpkultūrinio patyrimo, kuris kartais susiguli ne be sunkumų, tačiau toks brangus ir vertingas – nesigailėsit!“
Mokyklos direktorė užbaigė Europos kalbų dienos pamoką raginimu pasimokyti iš gražios „Žaliuokime!“ patirties ir kiekvienam asmeniškai įsijungti į tarptautinę veiklą. Direktorė džiaugėsi akivaizdžiu "žaliųjų" dalyvių įsitraukimu, komunikabilumu ir gebėjimu reprezentuoti save, mokyklą, gimtinę ir Tėvynę Lietuvą. Jos manymu, panašių kompetencijų galimybes teikia dalyvavimas tarptautiniuose projektuose.
Vėliau, per ketvirtąją pertrauką, mokyklos foje buvo demonstruojami trumpi video filmukai ir skaidrės – įvairiausios „Žaliuokime!“ akimirkos iš bendro lietuvių ir lenkų dalyvių vaizdinės medžiagos fondo. Tris kartus teko pakartoti „Tektoniko“ atlikėjų šou, įspūdį paliko ir „Polonezo“, ir „Šiaudų batų“ rimti ir žaismingi kadrai. Sustabdyti nuotraukose vaizdai vieniems žiūrovams žadino smalsumą, kitiems net akys sužvilgo, nes širdis sugėlė nostalgija...
(Publikacija mokyklos spaudoje)
.jpg){kind=logo}
Šalčininkų r. Dieveniškių „Ryto“ vidurinės mokyklos
.jpg){kind=logo}
.jpg){kind=logo}